Egzistento blog'as.

Egzistencija – tai ne buties apraiška, – tai nuolatinė kova už būtį.

Archive for November 2011

Kelias į Damaską (Video)

leave a comment »

Trumpa dokumentika. Siūlau peržiūrėti.

Advertisements

Written by egzistentas

November 20, 2011 at 9:53 pm

Pirmoji auka – Snoras

with one comment

Proeuropietiška mūsų tautos vyriausybė ėmėsi jau seniai atsibodusių žydamerikietiško metodo. Vaidinti geradario vaidmenį.

Ji apsaugojo mus nuo Snoro baisų-pabaisų – rusų nusikaltelių valdomos pinigų plovyklos, dėl kurios valstybė žlugtu ir apskritai beliktų laukti pasaulio pabaigos…

Am. Keista, bet skaitykite ką rašo L.Rytas, šiuo atvejų nubirės gabalėlis tiesos iš purvinų puslapių, mat Snoras juos žindo…

http://www.lrytas.lt/?data=20111117&id=akt17_a1111117&sk_id=99&view=2

http://www.lrytas.lt/-13215486211321258012-r-baranauskas-%C5%BEada-duoti-lietuv%C4%85-%C4%AF-teism%C4%85-video.htm

http://www.lrytas.lt/-13215517511320299139-seimas-leido-pertvarkyti-nacionalizuot%C4%85-snoro-bank%C4%85-latvija-si%C5%ABlo-pagalb%C4%85.htm

video:

http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13215509001320089124&sk=18

http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13215513911321458808&sk=18

http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13215388911321464414&sk=1

http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13215513911321458808&sk=18

http://www.lrytas.lt/videonews/?id=13215487161320689144&sk=1

Žodžiu, informacinis sprogimas, kad tik skaityti noras būtų.

http://verslas.delfi.lt/business/rusu-ziniasklaida-atskleidzia-su-snoru-susijusios-milziniskos-aferos-versija.d?id=51871917

Įdomiausia visa tai, kad tai dar tik pradžia, o jau visi viska žino, kas pas ką kaip ir kur.

Na, tiesa pasakius, aš to tikėjausi kiek vėliau apie ’13-’14 metus, sekanti stipri krizė išmetanti nereikalingus žaidėjus iš bankininkų gretų, juk centralizuoti pasaulinius financinius srautus kažkaip į viena krūva tai reikia. Bet mūsų regione, matyt, laikas spaudžia…

Nuvertus Snorą, krenta pasitikėjimas Lietuviškais bankais, žmonės pinigus perveda pas geradarius skandinavus, kurie saugiai pasirūpins Jūsų pinigais… Kylančios palūkanos už indėlius Lietuviškuose bankuose tai bus paskutinis pagalbos šauksmas prieš skęstant laivui su Lietuviškais litais.

 

Klausimas vis išlieka tas pats. Kaip keisti piniginę mainų sistemą?

Turint bendruomenę ir tarpusavyje keičiantis prekėmis ir paslaugomis (barteris) – ok.

Kaip pirkti-parduoti kas bus atsiskaitymo vienetu? Auksas, sidabras? – Pastoviai kaina kyla dėl didėjančios paklausos ir mažėjančių išteklių?

Turite minčių – laukiu komentarų… 🙂

Written by egzistentas

November 17, 2011 at 7:43 pm

Grynieji neišnyks, bet jų galima atsisakyti (Verslo žinios)

with 5 comments

” Stevenas Van Sweeveltas, vyresnysis „MasterCard Europe“ verslo plėtros vadovas, remdamasis turimais atsiskaitymų duomenimis, Vilniuje pirmiausia ketino sukti tiesiai prie bankomato. Tačiau pripažino, kad be reikalo. Jis prognozuoja, kad sparčiai tobulėjant technologijoms ir bendrovės teikiamoms paslaugoms, vis daugiau vartotojų noriau rinksis galimybę atsiskaityti ne grynaisiais. Dirbti su jais prekybininkams darosi vis brangiau.

Ar vykdamas iš Vilniaus oro uosto į viešbutį taksi automobilyje turėjote galimybę atsiskaityti kortele?

Prieš atvykdamas rengiau prezentaciją ir, žvilgtelėjęs į duomenis, mačiau, kad Lietuvoje daug kur atsiskaitoma grynaisiais, tad pagalvojau, kad pirma, ką padarysiu oro uoste, – išsigryninsiu pinigų. Taigi, žiūrėdamas į duomenis, tikėjausi blogiausio. Tačiau taksi galėjau atsiskaityti kortele, ieškodamas suvenyrų taip pat galėjau mokėti kortele, miesto centre pavalgęs taip pat lengvai atsiskaičiau kortele.

Tai kur slypi problema, kad Lietuvoje, nors ir išduota daug kortelių, o ir Jūs radote daug galimybių atsiskaityti ja, tačiau mokėjimai grynaisiais turi tvirtas pozicijas?

Nemanau, kad tai problema, tai – didelė galimybė. Ir manau, kad tą galimybę lemia vartotojų mąstysena. Reikia žmones mokyti neiti prie bankomatų, išsiimti pinigų ir atsiskaityti grynaisiais parduotuvėse, o pasirinkti lengvesnį kelią – tiesiog atsiskaityti kortele.

Tai gal reikia sumažinti bankomatų skaičių?

Tai galėtų būti sprendimas, žmonės būtų priversti, tačiau tai nėra išeitis. Kitas sprendimas, kurį galime pritaikyti ir kuris jau įdiegtas kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje ar Nyderlanduose, kur aš dirbu: žmonės eina į prekybos centrą ir, užuot išsigryninę bankomate, gali paprašyti kasininko, kad šis atsiskaitant papildomai išduotų grynųjų. Nėra ir būtinybės įrengti bankomatą šalia prekybos centro.

Tokia galimybė jau yra ir Lietuvoje. Perkant už tam tikrą sumą didžiųjų prekybos centrų parduotuvėse galima išsigryninti nemokamai ir kasoje.

Kitos galimybės yra susijusios su technologijomis – ateityje bus galima atsiskaityti mobiliuoju telefonu. Aš dažniau išeinu be piniginės ir be mobiliojo telefono. Tad pirkėjus reikės apmokyti naudotis naujomis technologijomis, pavyzdžiui, bekontaktėmis kortelėmis, kurios suteikia galimybę atsiskaityti ir gerokai greičiau.

Ar tai reiškia, kad bekontaktis, nuotolinis atsiskaitymas taps vis populiaresnis? Kokią dalį visų atsiskaitymų šis būdas sudarys, tarkime, po penkerių metų?

Jei pažiūrėtume į Lietuvos rinkos prognozes, jis bus vienas iš sparčiausiai besivystančių tarp visų atsiskaitymų. Žinoma, reikia išdalinti korteles, terminaluose sumontuoti bekontakčių kortelių skaitytuvus, o tai nepadaroma per vieną dieną, reikės laiko ir investicijų.

O tai, ką mes suvokėme atlikdami tyrimus tokiose šalyse kaip Lenkija, reikia ir analitinio požiūrio: negali išdalinti žmonėms kortelių, sustatyti terminalų. Reikia informacinių kampanijų, apmokymų, duoti jiems daugiafunkcių įrenginių, ne vien korteles, ir suteikti galimybę atsiskaityti mobiliuoju telefonu ar laikrodžiu. Pavyzdžiui, Lenkijoje jaunimas apmokomas naudotis šiomis priemonėmis per muzikos festivalius, kur atsiskaitoma tik bekontaktėmis kortelėmis, ir šios jiems lieka kaip suvenyras iš festivalio.

Lietuvos rinka labai išsivysčiusi pagal mobiliųjų telefonų naudojimą. Apsižvalgęs matau 14–15 metų jaunimą su išmaniaisiais telefonais, o to nėra Belgijoje, kur juos dažniau turi tik vyresnio amžiaus jaunimas. Manau, kad mobiliųjų telefonų ir bekontakčių kortelių atsiskaitymų derinys suteiks rinkai augimą.

Jei lygintume Lietuvą su Vakarų Europos šalimis, tokiomis kaip Vokietija ar Nyderlandai, kokie dabar esminiai atsiskaitymų skirtumai? Kokie jie pagal amžiaus grupes?

Lietuvoje, jei vertintume pagal vienam gyventojui tenkančių terminalų skaičių, jų dar palyginti mažai, būtų galima jų įdiegti daugiau, ypač kaimiškosiose vietovėse, taip pat transporte ir pan.

Lietuva labai panaši į Vokietiją, kur žmonės išsigrynina pinigus ir tuomet eina apsipirkti. Nemanau, kad yra didelių skirtumų pagal amžiaus, išsilavinimo grupes.

Pokyčiai priklauso nuo elgsenos, komunikacijos. Nyderlanduose žmonės mano, kad negali mokėti smulkių sumų kortelėmis, nes buvo įsitikinę, kad prekybininkai turi daug susimokėti už operacijas. Dabar bankai su prekybininkais sukūrė programą, kurios esmė, kad ir už mažą sumą galima atsiskaityti kortele, tad dabar net už 2–3 EUR pirkinius atsiskaitoma mokėjimo kortelėmis. Laikui bėgant iš žmonių galvų bus ištrinta nuomonė, kad prekybininkai turi daug sumokėti. Didžiausia atsiskaitymų pažanga fiksuojama būtent mažos vertės mokėjimų segmente.

Bet vis dėlto smuklieji prekybininkai Lietuvoje taip pat neretai pareiškia, kad jie mieliau priims grynuosius ar net visiškai neaptarnauja klientų, kurie nori atsiskaityti už mažai kainuojančią prekę kortele. Jie sako, kad atsiskaitymas kortelėmis jiems brangiai kainuoja. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje bankai turėtų daugiau padirbėti, mažinti įkainius?

Tose valstybėse, kur atsiskaitymų kortelėmis apyvarta didėja, kainos už šias paslaugas mažėja. Prekybininkai, vertindami grynuosius ir mokėjimą kortelėmis, dažnai neapskaičiuoja visų sąnaudų. Kita vertus, vienam prekybininkui išlaidos už atsiskaitymus grynaisiais didelės, nes jis turi rūpintis grynųjų transportavimu ir kt., o kitam, smulkiajam prekybininkui, – jos nedidelės, nes jis tuos gautus grynuosius nuneša į banką ar pasilieka sau išlaidoms. Tačiau 2007 m. rinkoje vidutiniškai buvo sakoma, kad grynieji yra pigiau nei kortelės, o dabar – atvirkščiai. Belgija, Nyderlandai patvirtina šias tendencijas. Žinau Nyderlanduose prekybininkų, kurie gali daug sutaupyti dėl didesnės apyvartos atsiskaitant kortelėmis, todėl jie skatina savo personalą, kad dažniau būtų atsiskaitoma būtent kortelėmis.

Grynųjų niekada nepavyks visiškai išstumti, bet jei kortele pigiau, kodėl gi ne. Mūsų vaidmuo – plėtoti sprendimus, kad žmonės gyventų be grynųjų pinigų. Vienas iš pavyzdžių – Nyderlanduose: pirkėjai pirmadienį grąžina drabužius, kuriuos įsigijo penktadienį ir per savaitgalį sugalvojo, kad šie jiems nepatinka. Tačiau jie atsiskaitė kortele, o prekybininkas turėjo tik galimybę grąžinti jiems pinigus grynaisiais. Dabar mes suteikėme galimybę, kad būtų galima grąžinti pinigus į korteles.

Bet grynųjų pinigų apyvartos mažinimas naudingas ir valstybių vyriausybėms, nes taip mažinama šešėlinė ekonomika. Gal ir valdžia turėtų prisidėti prie skatinimo atsiskaityti kortelėmis?

Manau, kad tai naudinga visiems: pardavėjams, kuriems atpinga šios paslaugos, bankams, vyriausybėms. Šešėlinę ekonomiką galime sumažinti, tačiau negalime jos visiškai pašalinti. Kita vertus, tai nėra ir mokėjimų kortelėmis paskirtis. Bet jei rinkoje, kur  70% atsiskaitymų vyksta grynaisiais ir 30% kortelėmis, ši proporcija pasikeistų – visiems būtų naudinga.

O kaip pasikeitė Jūsų asmeniniai mokėjimo įpročiai? Už kurias prekes ar paslaugas vis dar atsiskaitote ar esate priverstas atsiskaityti grynaisiais?

„MasterCard“ buvo išbandymas – mūsų paprašė kiek įmanoma atsiskaityti kortele, norėta pažiūrėti, kokia bus mūsų elgsena. Vis dar atsiskaitau grynaisiais pirkdamas sumuštinį ir laikraštį. Mano laikraščių pardavėjas nepriima kortelių, bet aš jį skatinu. Pirkdamas sumuštinį pradedu nerimauti, kad žmonės, kurie stovi eilėje už manęs, turės palaukti ilgiau. Norėčiau atsiskaityti kortele ir pas daktarą, siūliau jam tą galimybę, tačiau jis pasakė, kad daktaras nėra prekybos centras, tad aš turiu pagalvoti apie išmanesnį įrenginį nei įprastas terminalas, nes paprastai už daktaro paslaugas reikia sumokėti didelę sumą ir reikia iš anksto išsigryninti pinigų.

***

Stevenas Van Sweeveltas yra vyresnysis „MasterCard Europe“ verslo plėtros vadovas, atsakingas už verslo ryšius su pagrindiniais prekybininkais ir mokėjimo kortelių paslaugas įvairiose Vakarų Europos šalyse. Pastaruoju metu dirba ties perėjimu nuo magnetinių prie lustinių kortelių Nyderlanduose ir vadovauja e. komercijos projektui Belgijoje.
„MasterCard“ p. Sweeveltas pradėjo dirbti 2007 m., prieš tai daugiau nei 12 metų dirbo „Procter & Gamble“ klientų verslo plėtros srityje.

****

Interviu skelbtas spalio 27 d. dienraštyje „Verslo žinios“.”

Šaltinis

 

Į žmogaus asmeninį gyvenimą vis labiau kišasi bankai džiūnantys nuo chimerų baigiančių išciulpti iš jų tai kas ko pas juos jau nėra…

Perskaičius straipsnį, galima daryti prielaida, jog vystosi labai įdomus reiškinys, kurį galima būtų pavadinti – Bankiniu totalitarizmu.

Jeigu tukstantmečius iki mūsų žmonėms mainytis užteko abiejų šalių susitarimo: Pirkėjas sutinka pirkti, pardavėjas parduoti už abiejų šalių sutartą atsiskaitymo vienetą. Ar tai būtų pinigai (kai jie dar buvo kažko verti…) ar prekės ar paslaugos. Trumpiau tariant vykdavo mainai.

Šių dienų situacija kiek pasikeitė, taip dviejų žmonių ilindo parazitas – bankas. Imantis pinigus už tai jog “padeda” atsiskaityti, imdamas atlygį iš abiejų šalių, pirkėjas moka metinį mokestį už kortelę, pardavėjas už teminalą ir lėšų įskaitymą. Ir dar šaukia, kad jau ir pinigus spausdinti per brangu, reikia ECOlogiškai mąstyti – medžius taupyti. Jau nekalbant, kad atsiskaitant “virtualiais pinigais” prarandamas jų pojūtis, maža to jų atsisakius, atsiranda visiška priklausomybė nuo bankiniškosios kruties.

Nenustebsiu jog artimoje ateityje bus pradėti diegti mokėjimai su pirštu antspaudais, sistemomis sujungtomis su valstybine potencialių nusikaltelių duombaze. Iš kurių paimami pirštų antspaudai jau dabar atėjus pasikeisti paso. Ir čipuoti nereiks ir visi patenkinti…

Na bet nėra taip blogai, reikia mėgint su tuo kovoti sugalvojant ir naudojant alternatyves pinigams mainų priemones. Arba reiks grįžti į praeitį, arba kai reiks sugalvoti kažką naujo. Dėja, kol kas neradau nei vienos atsvaros pinigams, kaip mainų priemonei. Iš tiesų bėda ne tame, jog jų nėra, bet tame jog žmonės dar nėra pakankamai sąmoningi. Pinigais pinigai tampa tada kada yra visuotinis sutarimas jog tai pinigai, deja bet dar daugelis to nesupranta. Tik, tak, tik, tak…